Ventės rago švyturys
1837 m. Ventės rage buvo pastatytas medinis švyturys su alyvine lempa. Jį iš trijų pusių skalauja
vandenys. Siekiant apsaugoti švyturį, 1860 m. Ventės rago smaigalys buvo išgrįstas akmenimis.
Dabartinis mūrinis švyturys (aukštis – 11 m) pastatytas 1852 m.. Į švyturį lipama senais geležiniais
laiptais, išdabintais originaliais ornamentais. Ventės rago švyturys – technikos paminklas. Objektas
svarbus ir kaip regykla, nuo kurios atsiveria Kuršių marios, matosi Kuršių nerija, Rusnės sala.
Ventės ragas – nedidelis pusiasalis rytinėje Kuršių marių pakrantėje. Čia dar 1360 m. kryžiuočiai
pastatė pilį, vadintą Vindenburgu. Vėliau ją nugriovė marių bangos. XVI a. pr. tebuvo likę tik
griuvėsiai. Pilies akmenys panaudoti statyti Ventės bažnyčiai, kuri 1705 m. buvo nugriauta ir
pastatyta Kintuose.
Ventės rago ornitologinė stotis
Įkurta 1929 m. prof. T. Ivanausko iniciatyva. Pro Ventės ragą praeina didysis paukščių migracijos
kelias. Pasitaiko, kad per vieną dieną čia praskrenda 100 – 200 tūkst. paukščių. Pirmasis žieduotojas
– švyturio prižiūrėtojas Mikas Posingis. Įsteigus Ventės rago ornitologinę stotį, kasmet buvo
apžieduojama po 2 – 4 tūkst. paukščių. Iš pradžių Ventės rage paukščiai buvo gaudomi užmetant
tinklus ant krūmų ir į juos įvarant paukščius. 1959 m. buvo pastatytos pirmosios stacionarios 12 m
aukščio ir 40 m pločio gaudyklės. Vėliau gaudyklių įrengimo vietos ir jų skaičius keitėsi. 1929 –
2006 m. Ventės rago ornitologinės stoties darbuotojai kartu su talkininkais apžiedavo beveik 2 mln.
paukščių.
Minijos (Mingės, Minės) kaimas
Minijos kaimas pirmą kartą paminėtas 1540 m. Tai unikalus gatvinis upinis kaimas. Jo sodybos
išsidėstę abiejuose upės krantuose, o Minija tapo kaimo gatve, kuria susisiekta valtimis. Nuo 1601
m. čia veikė karčema, 1736 m. atidaryta mokykla, 1802 m. įsteigta burių, vėliau ir valčių dirbtuvė.
Nuo 1850 m. veikė pašto agentūra, Fietzo vaistinė, kurioje pardavinėtos ir lietuviškos knygos. Iš
Stankiškių ir kitų kaimų dešiniuoju krantu buvo atvestas gerai įrengtas vieškelis. Ties užeigos
namais keltu persikėlus per upę, toliau kairiuoju krantu keliauta į Uostadvarį ir Rusnę. Prieš Pirmąjį
pasaulinį karą randama žinių apie Minijos dvarą. Daugiau žinoma apie jį tarpukariu. Jis vadinosi
Minijos pievų dvaru. Toks pat pievų dvaras anuomet buvo ir Uostadvaris. Ilgą laiką Minijos kaimo
nuo potvynių nesaugojo pylimai. Tik prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo parengtas Tenenio ir Minijos
pievų polderių projektai. Polderiai čia buvo įrengti po karo.
Apie 1900 m. kaime gyveno 482 žvejai ir ūkininkai. 1997 m. čia buvo 16 ūkių, 48 gyventojai.
Aukštumalos aukštapelkė
Aukštumalos aukštapelkėje aptiktos europinės svarbos buveinės, kurios atitinka Natura 2000
buveinių klasifikaciją ir kurias būtina tausoti bei išsaugoti. Tai natūralūs distrofiniai ežerai,
aktyvios aukštapelkės, degradavusios aukštapelkės, plikų durpių saidrynai, pelkiniai miškai, pelkėti
lapuočių miškai. Buveinėse aptikta nemažai augalų bendrijų, tarp kurių 2 įtrauktos į Lietuvos
augalų bendrijų Raudonąją knygą (LRK). Aukštumalos aukštapelkėje ir apypelkio miškuose aptikta
175 aukštesniųjų augalų rūšys, iš kurių net 5 įtrauktos į LRK. Pelkėje yra aptiktos: 78 vabzdžių, 6
varliagyvių, 5 roplių faunos rūšys. Paukščių (veisimosi metu) stebėta 88 rūšys, iš jų 17 įtraukta į
LRK. Taip pat 17 rūšių yra įtrauktos į ES Paukščių apsaugos direktyvą. Žinduolių – 26 rūšys. Į

LRK įtrauktos 4 rūšys. Į ES Buveinių apsaugos direktyvos įvairius priedus įtraukta 10 rūšių.
Aukštumalos aukštapelkė, kaip ir visa Nemuno delta, jau seniai domino įvairių sričių specialistus.
1900 m. vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis visapusiškai ištyrė šią aukštapelkę ir 1902
metais išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros knygą – monografiją “Vegetation und Entstehung des
Hochmoors von Augstumal”, kuri 2002 m. buvo išversta į anglų kalbą ir pakartotinai išleista
pavadinimu “C.A. Weber and the Raised Bog of Augstumal” (K.A. Vėberis ir Aukštumalos
aukštapelkė). Todėl Aukštumalos pelkę drąsiai galima vadinti pelkėtyros mokslo lopšiu. Apie šio
lopšio, kaip gamtinio komplekso, išsaugojimą buvo galvojama jau nuo Vėberio laikų.
Uostadvario švyturys
Uostadvario švyturys- švyturys Šilutės rajone , Nemuno deltoje , Uostadvario kaime. Švyturys
taisyklingo aštuonkampio formos, sienų briaunos papuoštos žalios spalvos glazūruotomis plytomis,
sienos raudonų plytų mūro. Viduje – įvijiniai betoniniai laiptai, vedantys į žibinto patalpą, iš kurios
patenkama į apžvalgos aikštelę. Aukštis 18 m.
1873 – 1876 m. priešais Minijos žiotis pastatytas aštuoniakampis Uostadvario švyturys, sujungtas su
švyturio sargo gyvenamuoju namu. Dabar tai technikos istorijos paminklas, navigacijai
nebenaudojamas, bet yra puikus Rusnės ir Minijos apylinkių apžvalgos bokštas.
H. Zudermano ąžuolas
Žalgirių miške auga nemažai šimtamečių ąžuolų,vienas iš jų pavadintas Hermano Zudermano
vardu. Šio ąžuolo skersmuo 1,3 m aukštyje 1,6 m,o apimtis 4,62 m. Medžio aukštis 17,6m. Ąžuolas
įtrauktas į Lietuvos saugomų paminklų sąrašą. Tai vienintelis gamtos paminklas Nemuno deltos
regioniniame parke. Ąžuolas yra Žalgirių pažintiniame take įrengtame Žalgirių miško kv. 94. Takas,
kurio ilgis 1860 m. eina per Rupkalvių aukštapelkę, kurioje įrengtas medinis tiltas su ąžuoliniai
poliais.
Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia
Pirmoji rašytinė žinia apie šią bažnyčią žinoma iš 1544 m. Prūsijos kunigaikščio Albrechto rašto
apie pamaldas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Po Melno taikos vokiečių ordinui priklausė Rusnės
apylinkės. Vėjarodė ant bažnyčios bokšto liudija pirmuosius jos statybos metus – 1419 m. Iki 1541
m. bažnyčia priklausė katalikų parapijai, ir tik vėliau, įsigalėjus reformacijai, visi gyventojai turėjo
pripažinti Liuterio mokymą. 1583 m. prie bažnyčios veikė parapijos mokykla, viena iš pirmųjų
Klaipėdos krašte. Bažnyčią, pastatytą XVIII a., niokojo 3 gaisrai (1739, 1774, 1789). Nauja
bažnyčia, sumūryta iš plytų, pašventinta 1809 m. Dabartinis mūrinis pastatas iškilo XIX a.
Sovietmečiu ilgą laiką bažnyčia buvo uždaryta, gausus jos turtas sunaikintas, pats pastatas atiduotas
Rusnės pagalbinei internatinei mokyklai. Čia buvo mokyklos sporto salė, katilinė. 1991 m. pradėta
tvarkyti senoji Rusnės bažnyčia, pamaldas atnaujino diakonas G. Pareigis.